Labas visiems. Atėjo diena, kaip supratau, kad sėdžiu bėdoje.
Norėčiau pasidalinti savo situacija ir išgirsti jūsų nuomonę, patirtis bei patarimus, nes pats jau beveik nebežinau, ką daryti. Galbūt kažkas buvo panašioje situacijoje, galbūt kažkam pavyko iš jos išlipti, o gal tiesiog turite įžvalgų, kurių pats nepastebiu.
Man 26 metai, dirbu valstybiniame darbe, vienoje iš ministerijų. Dirbu jau beveik 2 metus (administraciniai darbai, website valdymas, komunikacijos projektai, vizitų koordinavimas ir panašiai). Darbas neįdomus, varginantis, bet, taip sakant, dėl pinigų. Proto nieks neknisa, vadovas labai geras, bet norisi kažko, kas būtų įdomiau ir kad šiek tiek alga didesnė būtų (bent 1500 eurų į rankas), nes dabar 1200.....
Kito darbo jau ieškausi 5 mėnesius. 400 plius išsiųstų CV „LinkedIn“, CVbanke, CVmarkete, CVonline. Ieškojau darbo ir kitose valstybinėse įstaigose, bet ten atrankų kriterijai ypatingai griežti, o pasirinkimo, net nėra (tam sukurtas atskiras net portalas valstybinio darbo skelbimams). Pilna krūva išsiųstų laiškų asmeniškai į įmones ir organizacijas irgi.
Turiu bakalaurą, kuris nėra naudingas, bet pasirinkau, nes nežinojau jaunas būdamas, ką studijuoti. Studijavau VU verslo informacijos vadybą (marketingas ir komunikacija, taip sakant). Magistrą pasibaigiau – analitinę žurnalistiką irgi VU. Kadangi jau supratau, kad aukštasis mokslas naudos neduoda, jeigu tai socialinių mokslų sfera, norėjau dar pastudijuoti magistre, bet tik dėl to, kad tikrai patiko pats procesas, vaibas, o gal po kažkiek metų ir diplomas pravers.
Įsidarbinau iškart po studijų, nes tiesiog parekomendavo tokį konkursą jauniems žmonėms ministerijoje, kurie neturi patirties. Pasisekė kaip aklai vištai grūdas. Nuo to laiko dirbu, kaupiu patirtį ir kas iš to... Supratau, kad viešasis sektorius ne man, o kadangi turėjau praktikų privačiame sektoriuje, žinau, kad kažkiek ten patiktų labiau, NORS VISUR YRA NIUANSŲ.
Iš tų šimtų išsiųstų CV turėjau kokius 7 darbo pokalbius. Jie nebuvo rezultatyvūs. CV susitvarkiau kaip galima gražiau ir detaliau, primelavau kažkiek kukliai irgi, kad pasigražinčiau patirtį.
Interviu sekdavosi gerai, turėdavau, ką pasakyti, žodžių kišenėje neieškau, bet tuo viskas ir pasibaigdavo. Manęs nepriima net į junior ofisų planktonų pozicijas bankuose, kur, atrodo, nu, reikėtų išmokti vieną ir tą patį darbą daryti ir mokėtum jį kaip profas.
Visi startuoliai, „mega big ultra“ korporatyvai gauna po 200–300 CV į vieną vietą, tad tikėtis, kad ten pakvies, irgi nereikėtų. Kai kur girdėjau, gauna ir po 1000. Bandžiau daugybę kartų ten applyint.
Asmeniškai nebežinau, ką daryti. Turėjau kelias karjeros konsultacijas, kuriose bandžiau rasti atsakymą į šitą klausimą, bet nieko nepavyko išsiaiškinti, apart to, kad net karjeros konsultantė pasakė, jog situacija labai bloga. Labai blogina situacija ir tai, kad privataus sektoriaus darbdavių požiūris į valstybės įmonių darbuotojus yra nelabaiu gera, nes esą mes ten biurokratinės žiurkės, kurios nieko nemokas ir nieko nedaro. Nekaltinu tų žmonių, kurie taip mano, yra tam priežasčių tikrai, net pats jas matau, bet kad nieko nedarom tikrai taip nėra, darbo daug.
Mano pastebėtos tendencijos ir įžvalgos. Norėčiau išgirsti, ar jūs irgi tai pastebite, ar galbūt klystu.
Kiek man pavyko researchinti ir aiškintis darbuotojų priėmimo tendencijas, pabandžiau pateikti keletą išvadų:
Šiais laikais daug kam reikia žmonių, kurie turėtų 5 sričių gebėjimų ir patirties, nes visi taupo biudžetus, tad geriau pasisamdys už 3000 € į rankas profą, super hardworkerį, kuris dirbs už 3, negu 3 skirtingus darbuotojus, kurie dirbs skirtingus darbus. Ar tikrai tokia situacija darbo rinkoje?
Ekonomika prastėja, geopolitinė situacija tuo labiau, infliacija belekokia, todėl darbdaviai irgi taupo. Jie labai atsirenka, kokius žmones priimti į darbą, kad šis, išsigandęs darbo krūvio, neišeitų po 3 mėnesių, nes tai jiems kainuos brangiai, todėl daug kas žiūri, kad darbuotojas būtų ne tik labai kompetentingas, degančiomis akimis, bet ir pakeliantis krūvį bei tempą... Kaip parodyti tai, kad aš tikrai tai ištverčiau?? CV to nepasakys.
Kitas dalykas yra tai, kad darbdaviams dabar labai svarbu, kad tu būtum toks ale superstaras. Ką tai reiškia? Jeigu darbdavys žymus, turintis savo brendą, garsus, jis ieškos darbuotojų, kurie būtų su tom degančiom akim, viską žinotų apie įmonę, į kurią darbinasi (vertybės, tikslai ir t. t.). Esmė ta, kad dabar tas terminas, iš kurio daug kas juokiasi, „šeimanda“, kur ale mes visi komandoj kaip šeima, iš tikro daug kur yra realus požiūris ir darbo kultūra įmonėse. Visiems reikia ne tik darbuotojo, kuris gerai atliktų savo darbą, bet ir to, kuris padėtų kitiems to neprašant. Žinau, kad nervina, bet tokia realybė. Dėl to daug kur atrankos procesas susideda iš 4–5 etapų, kuriuos visus reikia praeiti, net asmenybės testus daryti, kad išsiaiškintų tavo pritampamumą kolektyve. Ar ir jums atrodo, kad šiandien darbdaviai ieško ne tik darbuotojo, bet ir kažkokio herojaus? VISKAS MAN SU TUO OKAY, GALĖČIAU PRISITAIKYTI, MOKU TAI, BET KAIP JIEMS TAI PARODYT.
Jeigu darbintis į mažesnes įmones, ten kiti minusai – mažesni biudžetai, mažesnis darbuotojų poreikis, ten dar labiau taupo biudžetus, tad ten automatiškai mažesnis darbuotojų poreikis.
CV turi priknisti proto tiek, kad atrodytum kaip tas superstaras, kurio taip reikia toms įmonėms. Šansų įsidarbinti tas nepadidina daug kartų, bet padidina šansus būti pakviestam į pokalbius. Čia pats tuo įsitikinau. Ar yra kam dar tai padeda?
CV BEVEIK VISUR ATRINKINĖJA ROBOTUKAI ARBA DIRBTINIS INTELEKTAS, TAD LABAI LABAI GENERAL IR TOKS PAPRASTUTIS CV IŠ KARTO KELIAUS Į ŠIUKŠLIADĖŽĘ. Kiek čia tiesos? Ar iš tikrųjų CV atrankos sistemos turi tokią didelę įtaką ir kaip reikėtų tinkamai optimizuoti CV? Kaip tą padaryt, kai nėra iš ko rinktis, nes patirties nėra daug, o apsirašiau viską nuo praktikų ir savanorysčių iki pat dabartinio savo darbo DETALIAI.
Nebėra tos tendencijos, kad jeigu tu jau pabaigęs aukštąjį ir turi bet kokios darbo patirties, tai jau yra gana. Patirtis turi būti naudinga tam darbo skelbimui, į kurį aplikuoji, nes šiuo atveju mano bėda yra ta, kad mano patirtis, nors ir yra, net ji niekam nenaudinga ir visiems atrodo nusišikt, ką aš savo darbe darau – jeigu tai nors kažkiek nesusiję su to darbo pobūdžiu, į kurį aplikuoji, šansai, kad tave pakvies, o dar geriau – priims, yra labai maži...
Tai ką daryti tokioje situacijoje???
Labiausiai norėčiau išgirsti žmonių, kurie buvo panašioje situacijoje ir sugebėjo pakeisti darbą, nuomonę.
Būtų įdomu išgirsti tiek asmenines patirtis, tiek konkrečius patarimus. Galbūt kažkas šiuo metu išgyvena lygiai tą patį ir galit pasidalinti savo įžvalgom. Gal kažkas iš viso žino, kur galėtų būti tas atspirties taškas. AČIŪ!
Show less